Pyyyypt, pyyyyt, pyyyypyt…
Troleibuso vairuotojas atrodė toks susinervinęs, jog tuoj iššoks per langą ir pats patrauks kliūtį nuo kelio.
Bet aš kažkodėl mažai jaudinausi. Nors turbūt dar vakar būčiau lygiai taip pat panikavęs kaip jis – plėšęs marškinius ir rovęsis plaukus. Juk jau vėluoju į darbą dešimt minučių.
Bet kai tai tavo paskutinė diena – pasidaro kažkaip nusispjaut. Ant kolegų, vadovų ir visų jų nesąmonių.
Na, nors ir pats jauti, kad šiek tiek prisidėjai prie to. Pastaruoju metu beveik neįmanoma susikaupti. Blogiausia – kad net nesupranti, kas blaško tavo dėmesį. Tai lyg migla. Lyg kažkas sapne su tavim kalbėtų kažką aiškintų, nors tu nemiegi.
Žinai tą jausmą, kai pradeda smegti galva ir miegas susimaišo su realybe? Dabar aš gyvenu tokioje fazėje – kiekvieną dieną.
Daktarų atsakymas paprastas: daugiau miego, sporto, sveikai maitintis. Bla bla bla. Tu juk ir taip visa tai žinai.
Tik kad tai būtų taip lengva padaryti, kaip pasakyti.
Vis pagauni save ketvirtą ryto spoksantį į ekraną, kuriame nieko nevyksta. Bet taip stipriai apie kažką galvoji, jog net neprisimeni apie ką.
Tiesą pasakius, ta baimė ėda jau kurį laiką. Gal visgi „važiuoja stogas“? Gal sergi kažkokia psichologine liga, kurios daktarai dar nenustatė?
Baisi mintis. Bet iš kitos pusės – ir ta nežinia nėra labai smagi. Gal geriau žinoti, jog kažkas su tavim negerai, nei tikėti, kad tik taip užėjo nuotaika.
Ir vėl tu nuklimpai į mintis. Net neišgirdai 40% keiksmažodžių, kuriuos autobuso vairuotojas pasiuntė BMW vairuotojo pusėn — o jų buvo tikrai daug.
Bet ką gi. Būsi bedarbis — turėsi daug laiko poilsiui. Nereikės apie nieką galvoti, jaudintis, bandyti įgyvendinti kitų lūkesčius. Gal visgi per stipriai save spaudei šiuos paskutinius metus?
Autobusas sustoja — pagaliau. Gali išlipti iš šios, švelniai tariant, komiškos situacijos, kol vairuotojas visai neužsidegė pykčiu.
Tau reikėtų apsikirpti, bet neturi jokio noro tai daryti. Nors ir ilgesni plaukai vasarą nėra labai patogūs. Pataisai juos, prasivalai akis, susikiši marškinius į kelnes. Nors troleibuse buvai piktas kaip tas vairuotojas, dabar atrodo pyktis atslėgo. Kolegų gal ir nemėgsti, bet jie nėra tokie blogi. O ir šiaip — kažkaip supranti, kodėl turėjai būti išmestas…
– Ka sakiai?
Tu prisiektum, kad kažkas ką tik tave pašaukė. Tavo vardu. Bet aplink – nieko. Tik žmonės gatvėje, kurie keistai žiūri tavo kryptimi. Tu tai išrėkiai garsiai, nors prisiektum jog tai buvo šnabždesys po nosimi.
Tu pasimeti.
– Kas po velnių…
Išsiblaškymas – vienas dalykas, bet čia… čia jau kažkas rimčiau.
Šiek tiek susigėsti. Dabar atrodo, jog visi tave stebi. Išsitrauki telefoną, bandydamas apsimesti, jog kažkam skambini. Aišku, atrodai tik kvailiau. Tau reikia paskubinti žingsnį iki ofiso, atsiimti popierius ir… Nežinau. Eiti pamiegoti. Gal tai padės.
Bet ta muzika… taip garsiai groja, kaip gali čia užmigti…
Palauk. – Kokia muzika?
Prisiektum, kad ją girdi. Ne tik girdi — jauti visu kūnu. Bet iš kur ji? Kas po velnių čia vyksta?
Panika apima vis daugiau tavo kūno. Šiandiena turėjo būti tokia paprasta, o dabar… dabar…
Kūdikio klyksmas. Ką, kur, kas po velnių? – Tu ir vėl pradingsti kelioms akimirkoms. Kažkas kalbėjo su tavim. Galėtum prisiekti. Bet ką – visiškai nežinai.
Iš kur po velnių tas klykiantis kūdikis?
Tavo galvą tarsi spaudžia nematomos rankos. Iš nosies pradeda bėgti kraujas. To ir bijojai. Infarktas? Aneurizma?
Sako, žmonės užuodžia keistą kvapą prieš infarktą. O tu… tu jauti visus pojūčius vienu metu.
„Galejai bent išeit iš darbo prieš mirdamas…“ Keista mintis panikos apimtoje galvoje.
Tau reikia prisėsti. Žmonės eina, niekas nesustoja. Bet atrodo, visi spokso į tave.
Karas. Taika. Rankos paspaudimas. Vilko baimė. Tu nesupranti, kas vyksta su tavim. Nesupranti iš kur tos mintys, tos emocijos…
Tarsi būtum plėšomas per visus žmones, per visus gyvenimus. Kažkas juokiasi. Kažkas verkia. Kažkas pirmą kartą įsimyli. Kažkas paskutinį kartą atsisveikina.
Tai jaučiasi kaip… mirtis. Bet — neskausminga.
Iš tikrųjų — net maloni. Saldus kartumas, viskas susimaišo į keista balansa, tobulą balansa.
Tavo akyse — šimtai gyvenimų. Šimtai žmonių emocijų. Šimtai paslapčių, melų, broliškų ryšių, skausmo, meilės, neapykantos, ir dar svarbiau, supratimo.
Jei žmonės sako, kad prieš mirtį prabėga visas tavo gyvenimas, tai tau dabar prabėga visi gyvenimai. Nuo karaliaus, apipilto auksu, iki elgetos, sušalusio gatvėje.
Ir tu prisiektum — nors nesupranti kaip — kad visi šie dalykai yra sujungti. Lyg voratinklis pintųsi aplink tave. Tokios struktūros, tokios sudėtingos, kad ją galima tik pajusti, bet ne paaiškinti. Nerastum žodžių rastum tik emocija.
Tu miręs. Bet tu jauti. Tu jauti viską. Net per daug.
Ir tu žinai — kažkas artėja. Ne voratinklis, o vorų voras. Ne struktūra, o Dievas. Dievas, kuriam rūpi tik viena:
Voratinklio linija turi būti švari ir teisinga.
Voratinklio linija turi būti švari ir teisinga.
Voratinklio linija turi būti švari ir teisinga.
Ka atiduotum už tiesa?
Ka atiduotum už tiesa?
Ka atiduotum už tiesa?
Tu transo būsenoje. Visiškoje tamsoje. Ir negali nustoti kartoti šių sumautų frazių.
Viskas. Laikas. Tu atsistoji. Ištiesi rankas į šonus lyg būtum pasiruošęs aklai kristi į nežinia.
Ir per vieną akimirką — dešimt milijonų egzistencijos metų pereina per tave. Tu esi jie, ir jie yra tu, visata viename vandens laselyje.
Tu atmerki akis. Prieš tave — vestibiulis. Jaukus apšvietimas. Minkštas krėslas kuriame sėdi ikrites, wow, šitas krėslas atrodo sukurtas tau. Kortelės su numeriais. Tu sėdi už stalo. Ir tu žinai, kas tai yra. Ant stalo — švarkas, akiniai, didžiulė knyga.
Užsidedi švarką. Pastatas aplink tave suriaumoja. Pasitaisai akinius. Sienos susitraukia. Tu atveri knygą.
Šviesa išsiplečia į visas puses. Nesimato galo — nei į kairę, nei į dešinę. Visur durys su numeriais, kodais, tai skaityklos, ir jos slepia visa tiesa pasaulyje, visa visa teisa, tik kiek uz ja žmonės bus pasiruošę mokėti.
Liftas už tavęs rodo skaičius, apie kuriuos net nebūtum pagalvojęs, kad jie egzistuoja. Na ką. Atsikvepi:
— Paspalčių biblioteka atidaryta.
Biblioteka suriaumoja. Lyg ploja tau.
Už durų — sraigtasparniai. Šūksniai.
Tu žinai — už jų dabar tikriausiai suglemžėjo visa Lietuvos policija ir kariuomenė.
Tu atsisuki į paveikslą už tavęs. Pastatas vėl pakeičia formą.
- Tai tu pasirinkai mane. Kad užglaistyčiau situaciją su viso pasaulio armijomis? Tu žinai, kad jos ateis.
Paveikslas pasikeičia — ne visiškai, bet spalvos ir formos jau kitos. Tau nereikia jo iki galo suprasti. Šis padaras pats save parodo per jausmus, per emociją.
- Po velnių… Bandysiu. Nors nežinau, ar tavo sprendimas mane pasirinkti buvo išmintingas. Kaip tiek žinantis, gal ir durnas čia sprendimas.
Pastatas suriaumoja. Garsiai. Gąsdinančiai.
— Gerai, atsiprašau. Gal tu visgi žinai šį tą daugiau nei aš. Supratau, supratau, nereikia būti tokiai primadonai apie tai.
- Ech. Įdomus tu padaras…
- Tik dėl viso pikto — iš paveikslo išlenda beisbolo lazda. Tiesiog šiaip. Tiesiai į tavo rankas.
— Tikiuosi, tu nenori, kad aš atmuščiau armijas lazda?..
Pastatas sutraška.
— Na gerai, gerai, dėl viso pikto. Dėl viso pikto. Užsimeti lazdą ant pečių. Atrodytų keistai — bibliotekininkas su beisbolo lazda, bet tu išžengi pro duris be baimės.
Tu norėjai atsakymų į tai, kas tave kankino. Dabar gavai. Turi naują darbą. Vadovauji Paspalčių bibliotekai. Tarpdimensinei. Metafizinei. Neišvengiamai.
O dabar… Dabar reikia pabandyti nesukelti Trečio pasaulinio karo.
