Tipas: Pirmo Asmens Trumpas Pasakojimas
Tema: Garsas/Muzika
Kambarys buvo tamsus, tamsus ir šiltas. Už lango silpnai lijo, lašų barškėjimas ant stogo sukūrė sloginantį jausmą visam Tomo kambariui. Vietos čia buvo mažai, visur buvo pristatyta dėžių su senomis knygomis ar muzikinėmis plokštelėmis, bet kažkodėl…kažkodėl čia visada jaučiausi kaip namie. Gal tai buvo tų senienų kvapas, gal Tomo mėgstami smilkalai, tačiau čia galėtum atrodo ir amžinybę klausytis to padriko lietaus barbėjimo.
Aš atsikosėjau, nors ir stovėjau jau kokias geras 5 mintes tarpdurį, Tomas net nesiruošė atkriptį į manę dėmesį. Jis stovėjo kambario gale prie seno magnetofono, kažką negracingai kuisdamas ir patyliukais keikdamasis. Pagaliau atsisuko į mane ir žvilgsniu parodė į krėslą, tačiau iš karto vėl grįžo prie savo paieškų:
- Šimtas pypkių, nejau man rimtai reikės pareikalaut, kad atsisėstum? – Jo balsas buvo sodrus, raminantis, tačiau tvirtas. Kartais jausdavosi labiau kaip komada nei tiesiog draugiškas pašnekesys.
- Ne, ne, jau sėdu, matai seneli? Ar ir akiniai jau nebe padeda? – pripažinsiu, mėgau jį šiek tiek nervuoti, o kaip bebūtų keistą, kabinėjimasis, prie jo amžiaus, visa laiką veikdavo.
Tomas tylėjo, tačiau galėjau prisiekti, kad po nosimi jis tikrai sukalbėjo 5 riebiausių keiksmažodžių kombinaciją. Aš įkritau į minkštą odinį fotelį, kuris, rodės, pasiglemžė visą mano kūną. Tomas pagaliau rado tai, ko ieškojo. Tai buvo sena, apdulkėjusi plokštelė su užrašu “AC/DC”.
Jis padėjo plokštelę ant stalo ir pats atsisėdo šalia manes. Dabar jis atrodė truputį suglumęs, lyg nežinotų arba nebūtų pasiruošes plano kai viskas pasieks šią vietą.
- Aš tikiuosi tu nepasakysi, kad tau patinka berniukai?…. Net nebaigus sakinio pradėjau garsiai juoktis. Tomo piktas, tėviškas veidas buvo tiesiog nulietas komedijai, na arba taip manė mano dar nesubrendęs pauglio protas.
- Žinai, aš kartais galvoju, kodėl tu dar su nesulaužyta nosimi? – Jo balsas pakilo ir sakinys, prasidėjęs agresyviai, užsibaigė raminančia nata, lyg bučiau gavęs gyvenimo pamoką iš savo tėvo…
- Kiek tau dabar metų? Ir šį kartą, jei galima prašyčiau rimčiau. – Jis atsilošė krėsle lyg laukdamas visos mano gyvenimo istorijos.
- Na, tuoj bus 20, juk ne atrodau nė viena diena virš 30? – Keista buvo kalbėti apie amžių, nors dažnai juokaudavome, niekada nekalbėjome apie tai rimtai.
- Ne, ne, neatrodai, bet patikslinimas – geras įgūdis. Išmokau dar dirbdamas su OWMR Korporacija kažkad seniai. Ar dar ką nors pameni apie SRT-5 Virusą? – Šį sakinį jis nukirto labai greit, lyg jaudindamasis, ir nežinodamas kaip aš į tai reaguosiu.
Tiesa pasakius, neprisiminiau beveik nieko. Kiek žinau, prieš 20 metų, 99.9% visos žmonijos persirgo SRT-5 virusu. Mirštamumas buvo nedidelis, nors nebūčiau galėjęs prisiminti ar tai siekė tik kelis ar kelias dešimtis procentų. Tad nuo čia ir pradėjau:
- Iš kažkur atsiradęs virusas, kuriuo prasirgo beveik visa planeta, tik mirštamumas nebuvo didelis, labiau kaip gripas. – Užverčiau akis į stoglangį, bandydamas atgaminti kažkokį logišką atsiminimą…
- Heh – jis nusišypsojo, bet jo šypsena buvo skauskminga – su mirtingumu mums pasisekė, bet su šalutiniais poveikiais…. ne taip gerai… po velnių, toks jausmas lyg būčiau išgyvenęs karą ir bandyčiau vėl jį atsiminti – jis nusipurtė, bandydamas numesti susidariusią liūdną nuotaiką…
- Gerai, apie ką norėjau pakalbėti, 10% visų žmonių prarado beveik visus sugebėjimus, išugdytus per gyvenimą. Proto atžvilgiu jie tapo vaikai, tarp jų ir mano žmona, tesiilsi ji ramybėje. 5% pasinėrė į tokią depresiją, kad net stipriausi vaistai nesugebėdavo jų ištraukti iš galvos… buvo daug…efektų…
Jis nebe buvo šiame kambaryje, galbūt kūnu taip, bet akyse mačiau, kaip jis klaidžioja prisiminimuose. Tomas buvo kažkur, kur buvo laimingesnis, tą galėjai pastebėt iš truputėlį trūkčiojančios jo lūpos, kuri akimirkai vos nesuformavo šypsenos.
Jis akimirka pažvelgė į tolimame kampe sukrautas plokštelių dėžes, tada lyg save pagavo ir vėl atkreipė dėmesį į mane.
- Ar kada nors girdėjai muziką? – Jo klausimas buvo išbertas lyg daug kartų praktikuotas.
- Muzikos? Neee, na arba tai buvo taip anksti mano gyvenimę, kad nebe atgaminu tų prisiminimų. Na, o jei kalbi apie ta bjaurų garsą, kuris kartais sklinda iš tavo namų, tada taip, esu tai girdėjęs.
- Heeheh – jis nusikvatojo ir atsilošė kėdėje – keistą turbūt dabar net pagalvoti, kad nuo seniausių laikų, ilgiausias žmonijos palydovas buvo muzika. Ji lydėjo mus nuo pat pradžių, kada slėpdamiesi olose daužydavome akmenis į ritmą, iki pat modernios istorijos su kompiuteriniais garsais.
Iš tiesų, visada buvo keista, kaip viskas buvo susiją su muzika, atsipalaidavimas, mylimų žmonių laidojimas, santuoka, visiem šitiem dalykam turėjome specifinę muziką. Kažkada girdėta frazė kuri man įstrigo galvoje “Muzika tai kalba, kuri neturi ribų”, tuo buvo sunku tikėti gyvenant pasauly be jos. Bet gyvenimas nesustojo, gal tik buvo kitoks, labiau monotoniškas, tačiau matyt išmokome ir prisitaikėme…
- Keista – Tomas tesė toliau savo pamąstymus – nelabai buvome susidūrę su virusu, kuris taip stipriai degraduoja žmones, daugelis nemirė, tačiau protiškai, atrodo, buvome paveikti visi. Niekas nesitikėjo, kad galima prarasti sugebėjimą suprasti muziką, kai kurie dar ir dabar kalba, kad tai buvo ateivių darbas arba nepavykęs valdžios būdas valdyti protą.
- O tu, vienas iš jų? – Keista, nemaniau, kad Tomas galėtų būti linkęs į šias teorijas.
- Hm, ne, na, bent nemanau, nors žinai – jis labai giliai atsiduso – nebegaliu pasakyti kas tiesa, o kas melas, jau esu per senas ir per ligotas, kad pagalvočiau apie tai tai per daug.
Jis nebuvo labai senas, nors niekada per daug ir nesidomėjau jo amžiumi, tačiau neturėjai ilgai su juo pabūti kad suprastum – jis tikrai ligotas.
Tomas atsistojo ir nužingsniavo iki kampe stovinčio seno, seno magnetofono, pasikuitė, ir uždėjęs plokštelę į aparatą jis staiga atsigavo ir mažos švieselės pradėjo mirksėti visokiomis spalvomis.
Aš žvilgtelėjau į magnetofona, iš jo sklido garsai, tai buvo tiesiog nemalonūs garsai vienas po kito, nuo muzikos dažniausiai suskausdavo ausis.
- Žinai, tai, kas ten groja, kažkada buvo skaitoma aukčiausiu muzikos lygiu, tobula simfonija, žmonės keliaudavo šimtus kilometrų, kad tik tai išgirstų. Jei neklystu tai AC/DC kurinys – Thunderstruck, nors ne galėčiau būt visiškai tikras.
Jis pasakė šį pavadinimą taip aiškiai, jog galėjau garantuoti, kad tai dažnai jo naudojami žodžiai. Aš klausiau jo stebėdamas jo raukšlėto veido mimikas, tuo jis man ir patiko, jo mimikos pasakodavo dažniau daugiau, nei jis pats.
Jis išsitraukė pakelį cigarečių, įsidėjo vieną į burną ir atkišo pakelį man.
- Nuo kada pas tave namuose galima rukyt?- Paklausiau nustebęs, o dar labiau nustebau, kad jis siulo tai man.
- Ligotas žmogus kažkada pasiekia tą tašką, kai jis gali daryti ką tik nori, visa kita, nesvarbu. Tu per jaunas, o aš per senas, kad darytume kažką protingo.
Tai buvo jo mėgstamiausia frazė, ją girdėjau gal milijoną kartų, bet kad ir kaip keista, ji man ne atsibosdavo.
Lietus ir toliau barbeno į stogą.
- Čia nepaprastos cigaretės – jis vėl grįžo prie lyg ir nutrūkusio pokalbio – tik norėčiau, kad niekam apie tai nesakytum, čia AMhWil milteliai.
- Ką? – aš pašokau iš savo kėdės – kaip? iš kur tu tai gavai? Ar jis tikras? – turėjau gal šimtą klausimų…
- Nemanyk, kad per savo gyvenimą neturėjau įdomių draugų, galingų draugų… tad kiek galėjau, tiek gavau… tai nėra pats pigiausias dalykas…
- Po velnių, tikrai, dėl to ir klausiu, kiek tau tai kainavo…
- Ar susirinkome čia kalbėti apie pinigus? Lyg ir ne – Jis aiškiai parodė kad pokalbis turi grįžti prie cigarečiu.
Vieną dakyką supratau, tai jam ne tik kainavo daug pastangų, tačiau ir psichologinio pasiruošimo. Nenorėjau jo nuvilti ir atrodyti, kaip tikras šunsnukis atsisakydamas šio pasiūlymo.
Mes abu sutraukėm po cigaretę, aš užgesinau ją, stebėjau kiekvieną jo judesį ir išraišką.
- Tikrai baisu, kaip pradedi nebe girdėt gitaros skambesio, nebe jausti ritmo, nebe sugebėt mėgautis muzika, kuri kėlė tau tiek daug džiaugsmo, praradai, atrodo, galimybę kurti.
- Net gimus naujai kartai, jūsų smegenys jau buvo pažeistos. Na gal po 100 metų ir turėsime išrastus vaistus, tačiau aš jau seniai nebe būsiu čia… Tad tai kaip ir mano atsisveikinimas su muzika, nemanau kad galėsiu gauti daugiau AMhWil…
Po jo žodžių stojo tyla, girdėjosi lietus, kuris vis dar barbeno į stoga ir seno magnetofono garsas, kuris vis dar grojo tuos keistus garsus. Muzika skambėjo įdomiai, buvo sunku ją įsivaizduoti, sunku suvokti, ką muzika turėjo perteikti, kas turėjo taip veikti žmogų.
- Beto, apie tai nė žodžio savo tėvams. – jis vėl staiga lyg gryžo į šį pasaulį. – tavo tevas, tai gal ir suprastų, bet mama… Mama pagreitintų mano iškeliavimą iš šio pasaulio.
Mes abu giliai nusijuokėm, apie mano mamą jis pasakė gryną tiesą.
- Norėjau, kad patirtum ką reiškia muzika – jis suburbėjo sau po nosimi, bet atrodė viską girdėjau…
Cigaretė pradėjo veikti kitaip nei tikėjausi, aptingo visi raumenys, o fotelis pasidarė pati patogiausia vieta visatoje. Bet muzika vis dar skambėjo šlykščiai.
- Nesijaudink, tuoj – Jis pasakė tai lyg norėdamas mane paguosti ir nuraminti.
Iš pradžių tai buvo labai keista – ritmas, melodija, tas garsas, kuris prieš tai rėžė ausį staiga tapo gražus. Gitaros ir būgnai, galingi vokalai, tai buvo taip keista, bet ir taip nuostabu. Žodžiai turėjo prasmę ir rimavosi… Viskas rimavosi… Atrodė, kad jaučiu šios muzikos skonį, jaučiu emociją… Nors buvau aptingęs, atrodė galiu nuspėti, kada muzika keisis. Kiekvienas gitaros bruzgesys ir kiekvienas būgnų trenksmas kurdavo atvaizdus galvoje, spalvų ir linijų kombinacijas.
- Po velnių….po velnių – Pasakiau atsidusdamas, atsisukau į seni ir jis gulėjo žiūrėdamas į lubas, mačiau, kaip jo akyse kaupėsi ašaros.
- Įsivaizduok to klausantis koncerte, kai muzika groja ne per pasenusias, mažas kolonėles, o per milžinišką garso sistemą… Kada jauti tą patį, ką jaučia tūkstančiai kitų žmonių kartu su tavimi… – jis atsiduso…
Likusiais kelias valandas mes tiesiog gulėjom ir lyjant lietui klausėmės muzikos. Tai, ką praradome, tai kas buvo nuostabu… Keistas jausmas buvo išgirsti ir pasinerti į šį pasaulį pirmą kartą. Kvailas jausmas žinant, kad neturi šio pasaulio, kad negali jame dalyvauti, tiesiog girdi tą beritmį erzinantį toną.
Tai buvo paskutinis kartas kada aš mačiau Tomas. Jis tikrai nemelavo apie savo ligotumą, sunku pasakyti kiek prasėdojome tą dien klausydamiesi AC/DC, Rolling Stones, Panther, Queen, ir dar daugelio kitų gupių, apie kurių egzistavimą nė nesapnavau.
Sunku pasakyti, prieš kiek laiko buvo ta diena. Laiko tėkmė priverčia atmintį keistai veikti, tačiau užsimerkęs, atrodo, dar girdžiu tuos gitaros akordus, lietų beldžiantį į stogą, ir Tomo balsą, vis klausinėjantį, ką manau apie vieną ar kitą dainą. Atrodo tai truko tik akimirką, dalelę mano gyvenimo. Bet tai tapo visu mano sielos centru…
